Geras giras geri vyrai ne tik girioje gerdavo
Giros gydomąsias savybės žinojo jau gilioje senovėje. Mūsų probočiai gira ir troškulį malšindavo, ir gydydavosi, net prieš mūšius su priešais girą gerdavo tam, kad stipresniais ir žvalesniais būti. Stebuklingąsias giros ypatybes Lietuvos karių gydymui ir profilaktikai naudojo senovės žyniai, - gira praplautos žaizdos greičiau gydavo, o geriant girą, greičiau suaugdavo lūžę kaulai, pagerėdavo inkstų veikla.
Garinė pirtis yra baltų, o ne slavų atradimas, nes lietuviai - vieninteliai pasaulyje iki mūsų dienų savo garinėse pirtyse pėrimuisi naudoja net per 50 įvairių augalų vantų, medaus masažą, įvairių girų, midų, kitų įvairiausių gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų garines inhaliacijas. Rusai iki Petro I-jo išvis nežinojo pirčių, jie „parindavosi“, t.y kaitindavosi. Tas pat sakytina ir apie vantas: lietuviai pirtyse periasi su vantomis, šluoja šluotomis, rusai, gi, ir periasi ir grindis šluoja su „veniku“, kas rodo, kad jie nežinojo skirtumo tarp vantos ir šluotos) tiktai savo pečiuose-krosnyse ir tai tik vieną kartą metuose, - taip leisdavo jų pagoniškas tikėjimas. Prieš tūkstantį metų Rusijoje atsiradęs pravoslavų tikėjimas rusus primygtinai ragino maudyti bent du kartus metuose – vasarą per Kupalą ir žiemą prieš Kūčias. Bet apie pirtis tai jau atskiro straipsnio reikalas. Vienintelis gėrimas buvo tik gira, nes ji geriausiai atstatydavo skysčių disbalansą, numalšindavo troškulį, išvalydavo kepenis ir inkstus.
Ir iš tiesų, girą lietuviai žinojo, mokėjo pasigaminti ir vartodavo ypač daug. Mano yra surinkta per 100 originalių įvairiausių giros receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulų ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonų, pyragų ir net meduolių. Yra giros raugintos, keptinės ir šustinės. Gira nuo seniausių laikų buvo, yra ir privalo būti tik rūgštoka!!! Saldinta gira Lietuvoje buvo pradėtos gaminti rusų sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras ir jos taip atbukino lietuviams atmintį, kad apie tikrąją girą dabar Lietuvoje niekas supratimo nebeturi, o giros gamintojai vien tik saldžiai šleikštų bizalą gamina.
Kalbant tiesą apie girą, šiandien šio gėrimo gamintojui privalu žinoti, kad duonos giros iš viso nėra, - yra ruginės, kvietinės, miežinės, avižinės duonos, pyrago, ragaišio ir kita gira. Lietuvos karalių, kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmuose ir dvaruose, klebonijose ir vienuolynuose, kareivinėse, miestelėnų, amatininkų ir pirklių namuose, valstiečių trobose ir smuklėse iki XX amžiaus kasdien būdavo duodama ant stalo net keliolika rūšių giros. Egzotiškiausios iš jų būdavo miško našlaičių, žemaitiška tekšių, Platelių reliktinių juodųjų trešnių, bet man gardžiausia yra paprasta kriaušelių gira, juodųjų serbentų pumpurų gira, raugintos klevų sulos gira ir, aišku, viržių medaus gira bei lengvai pasigaminama ruginės duonos gira su krienais.
Teigiamą giros poveikį žinojo ir lietuvaitės – norėdamos, kad jų veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė (nebūtų raukšlių), girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, vonias darydavosi, aišku, ne tokias, kaip dabar, o pildavo girą į kubilą ir ten gerai pasimurkdydavo, na, o po to tai būdavo odos švelnumas, - bernai kaip musės lipte lipdavo.
Gira – pagrindinis sovietmečio gaivusis gėrimas
Rusų okupacijos metais girą populiarino ir žymūs rusų medikai N.Pirogovas (1810-1881), N.Sklifosovskis (1836-1904), I. Pavlovas (1847-1936). Garsiojoje N.Sklifosovskio klinikoje Maskvoje gira buvo būtinas ligonių gėrimas, nes ji saugodavo kepenis nuo cirozės, o skrandžio žarnyno traktą nuo gastritų, kolitų ir opaligės. Jei carinės Rusijos ligoninėse ir lazaretuose girą gerti duodavo be išimties visiems ligoniams, tai sovietmečiu gira jau buvo įtraukta į visų gydyklų, sanatorijų, poilsio namų ir netgi pionierių lagerių valgiaraščius. Lietuvoje vyresnė karta puikiai prisimena ir garsiąsias sovietinės giros cisternas, kurios stovėdavo kiekviename miestelyje, kiekviename didesnių miestų kvartale. Pasaldintą girą gamindavo ne tik alaus bravorai, bet ir duonos gamyklos, netgi pieninės – pasaldintą pasukų girą.
Kodėl gira seniau buvo tokia populiari? Sovietmečiu klinikiniais tyrimais buvo nustatyta, kad gira gerina apetitą ir virškinimą, aktyvina virškinimo liaukų veiklą, stimuliuoja skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, o svarbiausia – gira išplauna skrandžio žarnyno traktą, išvalydama organizmą nuo galutinių maisto apykaitos produktų, šlakų. Ar ne todėl sovietmetyje gyvenę žmonės mityboje vartoję prastesnį maistą, praktiškai beveik nevartoję daržovių ir vaisių, anot statistinių duomenų, sirgo vos ne dukart mažiau, nei šiandienos žmonės.
Medaus gira būdavo vartojama anginos ir peršalimo ligų profilaktikai. Tiems, kas skųsdavosi širdies kraujagyslių nervų raumenų ligomis, būdavo rekomenduojama gerti razinų girą, nes jos yra ypač turtingos fiziologiškai aktyviu mikroelementu – kaliu. Ką kamuodavo neurozės, nemiga, hipertonija, patardavo gerti mėtų girą ir t.t., ir pan.
Geros giros geri vyrai gerti neberanda
Turbūt visi pastebėjo, kad geriant colas, fantas, spraitus, „bambolinius“ limonadus, kuo labiau geri, tuo labiau norisi gerti. Nieko stebėtino, nes į šiuos gėrimus dedami specialūs troškulį didinatys priedai. Ir kuo daugiau kankina troškulys, tuo daugiau ir šių paikų gėrimų išgersi. Kam iš to yra nauda akivaizdu.
Gal ir menka bėda būtų daug skysčių gerti, bet čia slypi ir kiti žymiai baisesni pavojai žmogaus, o ypač vaikų organizmui. Tai angliarūgštė ir saldikliai. Apie angliarūgštės pavojingą poveikį žmogaus organizmui, ir ypač skrandžiui, jau nemažai yra kalbėta. Angliarūgštė ypač blogai veikia žmogaus skrandžio virškinimo traktą. Dažnas, gerdamas pigius, angliarūgšte ir saldikliais prisotintus putojančius vynus, liaudyje vadinamus „šampanais“, skundžiasi apsinuodijimu ir bloga savijauta. Ir kaip nesiskųs, jei ta pati „šampanų“ angliarūgštė taip išėda „šampano“ butelį, kad jo net taros supirkimo punktai jau nebepriima. Atkreipkite dėmesį į tai, kad pigūs „šampanai“ visi kaip vienas išpilstomi į matinio stiklo butelius. Ir tai daroma todėl, kad pirkėjai nematytų kaip angliarūgštė išgraužia butelio stiklą iš vidaus.
Blogesni reikalai yra su saldikliais. Apie cukrų ir jo sukeliamas negalias žmogui nekalbėsiu - jas patys gerai žinote, be to šiandienos gėrimuose jo ir nerasite – gėrimų gamintojams cukrus yra per brangus. Visi bet kokių gėrimų gamintojai saldina savo gėrimus cheminiais saldikliais. Koks jų poveikis žmogaus organizmui galima akivaizdžiai įsitikinti apsilankius Jungtinėse Amerikos Valstijose – niekur kitur nerasite tiek storulių ir ypač nuo viršsvorio kenčiančių vaikų.
Gėrimų gamintojai ir Lietuvoje gėrimų saldinimui naudoja šiuos saldiklius:
ciklamatą (kodas E 952), kuris yra 30 kartų saldesnis už cukrų. Jo negalima duoti vaikams ir nėščioms moterims, bet jūs gėrimų etiketėse šių perspėjimų tikrai nerasite;
aspartamą (kodas E 951), kuris yra 180 kartų saldesnis už cukrų. Jis daugiausia naudojamas limonado gamybai. Koks jo poveikis žmogaus organizmui ir ypač vaikų besivystančiam organizmui niekas Lietuvoje dar nėra net tyręs, bet vaikų sergamumas inkstų ligomis po šių gėrimų pasirodymo Lietuvoje pakilo dvigubai;
sachariną (kodas E 954) – sintetinį cukraus pakaitalą, net 500 kartų saldesnį už cukrų. Gėrimų gamintojai teigia, kad jo leistina norma –2,5 mg 1 kg kūno masės, bet tai yra tik pačių gamintojų teigimas, nes ir jo poveikio žmogaus organizmui, žmonijos mutacijai taip pat niekas nėra tyręs.
Yra atrasta ir dar keliolika saldiklių, o kai kurie iš jų yra net iki 5000 kartų saldesni už cukrų. Tai gana pavojingi žmogaus organizmui sintetiniai cheminiai junginiai. Ir nors jie daug pigesni, saldinimui jų pakanka nedidelio kiekio, Europoje jie yra neaprobuoti, neleidžiami naudoti gėrimų ir konditerijos gamyboje. Atliekant tyrimus su gyvūnais, buvo nustatyta, kad jie sukelia vidurių organų vėžį. Tačiau niekas negali garantuoti, kad Lietuvoje jų į „bambolinius“ gėrimus kas nors nededa. Juk ne be reikalo paprastas vanduo pas mus brangesnis už visokius limonadus, nuo kurių labai pučia pilvą ir niekaip neįmanoma numalšinti troškulio, - būtent tai ir yra tų neaprobuotų Europoje saldiklių rodiklis.
Geros giros geri vyrai nebedaro
Darant girą svarbiausias dalykas yra misos paruošimas. Per šimtą senovinių girų receptų, išlikusių iki mūsų dienų, rodo, kad geros misos ruošimas turi gana sudėtingą technologiją, - geriausios giros ilgokai rūgsta savaime su atitinkamų savo sudėtyje esančių raugalų ar bakterijų pagalba. Sovietinis „obščepitas“ naudojo pačią elementariausią giros gamybos technologiją - rauginimą vykdydavo mielių grybeliais. Šis procesas gana greitas, tad galima gaminti didelius giros kiekius, ypač iš duonos, pasukų ar pan. Ir jei sovietiniais laikais tos ne taip jau prastos giros galėdavai gauti prie kiekvieno kampo, dabar Lietuvoje kepintos juodos ruginės duonos ypatingai saldžią girą nedaug kas gamina.
Gaminami šlykščiai saldūs bizalai iš melasos. Vadinti šiuos bizalus giromis gali tik tas, kas niekuomet nėra nei regėjęs, nei gėręs giros - štai koks yra didžiulis skirtumas tarp tų „babmolinių“ ir tikrų tikriausios giros.
Šiomis dienomis per TV kulinariniai katinai jau pradėjo net švediškos giros reklamą. Aišku, jai toli iki tikrosios giros, bet jei lietuvaičiai patys nemoka ir nenori užsidirbti pinigų, tai lietuvių archainių gėrimų erzacus gali pradėti gaminti ir kitos verslesnės pasaulio tautos. Ir niekam nė motai, kad šitokia praktika tik žemina pačią lietuvių tautą, o tie reklamuotojai, kurie švedišką erzacą prilygina lietuviškai girai, yra tik diletantai, nieko neišmaną apie Lietuvos gėrimus ir juolab apie lietuvišką kulinariją.
Blogesni dalykai matomi maitinimo įmonėse. Lietuvos restoranuose ir kavinėse, regis, kulinarai, gamybos vedėjai, virėjai išvis nebemoka gaminti giros, gaivos, kompotų, kisieliaus. Net sovietiniais laikais kiekviena maitinimo įmonė gaminosi savo firminius gėrimus, nuostabaus skonio ir aromato kompotus ir kisielius. Ir jei šiandien kokiame nors restorane ar kavinėje valgiaraščio gaiviųjų gėrimų skyriuje aš matau ne girą, gaivą, kompotą ar kisielių, o šlamštinius gėrimus kolas, švepsus, fantas, spraitus, einu kitur, nes čia dirbantys kulinarai ir virėjai yra visiški nemokšos ir ypatingi tinginiai, o restoranų savininkai restoraniniame versle yra nieko nenutuokiantys žmonės.
Gera gira – geras sargas
Daugelis žmonių neteisingai yra įsitikinę, kad maistą virškina skrandžio sultys, o viduriuose esančios bakterijos yra blogis, kurį reikia tuoj pat naikinti. Žmonės net neįsivaizduoja kokia begalinė ir įvairialypė gyvūnija - bakterijos yra kiekvieno iš jų viduriuose. Jos mūsų viduriuose gimsta, gyvena, dauginasi, bendrauja, kovoja, dalijasi ekologines nišas. Vieno žmogaus viduriuose yra milijardai 400 rūšių įvairiausių bakterijų, kurių kiekis viduriuose sudaro 1-1,5 kg, o pagal skaičių jų yra daugiau negu žmogaus kūno ląstelių. Tad drąsiai galima sakyti, kad žmogus yra tik savo naudingųjų bakterijų konteineris, vaikščiojantis maišas.
Bet viduriuose esančių bakterijų, mikrofloros bijoti nereikia, nes vienos iš jų virškina mūsų suvalgytą maistą, kitos sintetina daugelį maistingų medžiagų, palaiko reikalingą pH lygį, tarnauja kaip natūralūs enterosorbentai ir pan. Kitos bakterijos padeda organizmui sintetinti vitaminus, taip, kad organizmui net nebūtina gauti tų vitaminų su maistu. Ir tų naudingų bakterijų yra didžiuliai fabrikai, kurie ne tik perdirba maistą, bet ir mūsų senąsias ląsteles, kurių kasdien milijonai atiduodami perdirbimui. Žmogus nesusimąsto, kur dingsta mūsų pačių senosios ląstelės. Kai žmogus badauja, jis minta senosiomis, mirusiomis ląstelėmis. Organizmas perdirba milijonus ir milijonus senų ląstelių, dalina jas į paprastas sudedamąsias dalis, kurios čia pat imamos naujų ląstelių statybai ir energijos gamybai. Naudingosios vidaus bakterijos reikalauja iš žmogaus užtarnauto dėkingumo ir gero su jomis elgesio.
Bet pati didžiausia katastrofa, prilygstanti atominės bombos sprogimui vidurių bakterijoms yra antibiotikai. Po vienos dozės antibiotikų organizmas ilgus metus turi atstatinėti buvusį naudingą bakterijų kiekį, o daugelis žmonių taip ir nebesugeba galutinai jų atstatyti.
Prie to dar pridėkime neteisingą mitybą, ypač tuos velniškai greitus mitybos pokyčius, kurie vyksta mūsų dienomis - agresyvūs picerijų, makdonaldų ir visokių kitokių prasto konservantais perkrauto maisto gamintojų atakos radikaliai pakeitė lietuvių mitybos įpročius. Lietuvių vidurių mikroflora nebesuspėja su vykstančiai mitybos pokyčiais, dar blogiau, - jau gydytojai nustatinėja naują ligą – „disbakteriozę“, t. y, šių dienų gydytojai yra įsitikinę, kad normalių žmonių su normalia savo vidurių mikroflora iš vis nebėra. Todėl daug kam jau reikia lėkti vaistinėn, pirkti dirbtines „gyvąsias kultūras“ miltelių, piliulių pavidalu ir dirbtinai „susodinti“ jas į savo vidurius. Tik kas duos garantiją, kad ten jos apskritai prigys?
Daug geriau ir protingiau yra sukurti geras sąlygas naudingos mikrofloros dauginimuisi ir vystymuisi. Štai šiam reikalui gira yra nepamainomas dalykas. Aišku, obuolių actas, agurkų ar kopūstų sūrymas (rasalas), kefyras, jogurtas, kumisas, rūgpienis, raugpienis, sausas vynas, alus padeda atstatyti žmogaus vidurių mikroflorą, nes jų mikroorganizmai, kurie raugina, fermentuoja yra artimi mūsų vidurių bakterijų giminaičiai, bet tik giminaičiai.
Kai mūsų viduriuose esančios bakterijos yra gerai subalansuotos, žmogus gali valgyti bet kokį maistą, gerti bet kokį vandenį, nes jo viduriuose esančios sveikos ir karingos bakterijos lengvais susidoroja su bet kokių ligų sukelėjais. Geresnės profilaktinės priemonės prieš vidaus ligas už girą nerasite. Jei geriamasis vanduo su chloru ir fluoro, fantspraitiniaikolopepsiai tiesiog ardo mūsų viduriuose esančias organizmui naudingas bakterijas, mikroflorą, tai tik vienintelė gira suteikia visas sąlygas mikroflorai atgyti ir daugintis. Mūsų vidurių naudingoms bakterijoms netgi joks kitas maistas nereikalingas, - jos puikiausiai gali gyvuoti vien tik gaudamos giros.
O kas pradės gaminti tikras lietuviškas giras, tas bus ne tik pagarbintas, kaip žmonijos gelbėtojas nuo visokių ligų, bet ir tuo savo verslu užkariaus visą pasaulį. Gira yra ateities gėrimas, be kurio žmonija yra pasmerkta ligoms, o gimstantys vaikai net ir visokių alerginių ligų išplitimui.
Geri vaikai „fantspraitiniųkolopepsių“ gerti neturėtų
Rūpinantis savo vaikų sveikata, nevertėtų duoti jiems gerti „bambolinių“ limonadų, „fantspraitiniukolopepsių“, „gazuoto“ vandens ir, savaime aišku, daržovių ir vaisių sulčių surogatų iš pakelių. Jau ir taip mūsų vaikai per pieną, jogurtą, ledus, mėsos produktus, parduotuvinius vaisius ir daržoves, kepinius, yra tiesiog perkrauti chemikalais, tad kam dar juos daryti dar didesniais ligoniais? Vaikų organizmas gana greitai prisitaiko prie cheminių medžiagų, tad jei tik koks vaikelis vasarą suvalgo natūralią žemuogę, vyšnią, paskanauja mėlynės uogele, serbentais, pauosto pienės žiedelį, paglosto iš daržo išrautą morką, tuoj vaiko organizmas ima alerguoti, - priešintis svetimkūniui.
Bet labiausiai reikėtų vengti gerti ir juolab leisti gerti vaikams vadinamus becukrius limonadus (populiariausius Lietuvoje gaminamus „bambolinius“ gaiviuosius gėrimus, kurių etiketėse yra nurodyta, kad juose nėra cukraus). Jų saldinimui gamintojai naudoja cukraus pakaitalą sorbitolį, kuris yra taip sunkiai virškinamas, kad nuo jo pradeda nežmoniškai pūsti pilvą. Išgėrus šių gėrimų, jausitės nepatogiai, apsunkę, maus skrandį, blogai pasiskirstys maistas skrandyje ir žarnyne, čia kauptis daugiau dujų. Kad šis nemalonus pojūtis provokuoja virškinimo sistemos, inkstų, kepenų, kiaušidžių ir gimdos ligų, - niekam nė motais, nei gamintojams, nei sveikatos tarnams, nei pačiam vartotojui.
Vaikų troškulį malšinkite šaltinio vandeniu, natūraliomis vaisių ar daržovių sultimis (tik jokiu būdu ne iš pakelių), savo darbo gira, nepatingėkite padaryti pigią ir vaikų mėgiamą duonos trauktinę arba nuovirą, bet sveikiausia būtų jiems duoti gerti medaus su citrina gėrimą. Visai dienai galima išvirti silpnų čiobrelių, mėtų, liepžiedžių, ramunėlių, peletrūno, erškėčių uogų ir t.t ir pan. arbatėlių. Sveika būtų duoti ir beržų, erškėčių, gudobelių, obelų, serbentų, slyvų, šermukšnių, vyšnių lapų arbatėlių, nestiprių žalios ar juodos arbatos su ledukais, tik jas reikia greitai išgerti. Jokiu būdu vaikams neduokite arbatdulkių popiermaišiuose nuovirų, nes tai yra ne arbatos, o chemizuoto lignino ištraukos.
Geri žmogeliai turi gerai ir skaniai gerti
Na, ir patys save pradėkite mylėti. Kam gerti pilvapūtinius fabrikų limonadus, jei troškulį puikiai galite numalšinti tuo, ką ir savo vaikams duosite. Ponios ir panelės dar galėtų pasidaryti kriušoną arba sangriją (jokiu būdu tik ne butelinę pirktinę). Pripjaustykite dubenį vaisių, užpilkite juos jų pačių arba citrusinių sultimis, šliūkštelkite šlakelį vyno, - turėsite malonų gėrimą visai dienai ir sau, ir draugams pavaišinti.
Būnant mieste ar kelionėse, karštomis dienomis troškulį galite numalšinti „špricu“: restorane ar kavinėje užsisakykite nedidelę taurę (50 g) mėgiamo vyno, buteliuką vandens, indelį ledukų ir didesnį bokalą ar stiklinę. Į 200 g talpos stiklinę įpilkite vieną penktadalį vyno, keturis penktadalius vandens ir įmeskite kelis ledukus, - patikėkite, geresnio atsigėrimo vasaros karštadienyje tikrai nėra.
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A. Vincentas Sakas
Neabejojama, kad pusryčiai – svarbiausias dienos valgis, tačiau žmonių valgymo ypatumai kiekvienoje šalyje gerokai skiriasi. Angliškus pusryčius dažniausiai sudaro keptos pupelės ir dešrelės, itališki pusryčiai tėra kava ir bandelė su uogiene ar sviestu, o prancūzams rytais užtenka kruasano. Škotiškas kiaušinis © Shutterstock Susiję straipsniai: Specialistas pataria: kokiu būdu gaminti kiaušiniai sveikiausi ir kada juos geriausia valgyti (19) Turkijoje gyvenanti lietuvė pasakė, kuo tikrieji kebabai skiriasi nuo lietuviškų (89) Atsiųstame pranešime prekybos tinklo „Iki“ maisto ekspertė A. Rasmussen sako, kad Lietuvoje vienas populiariausių produktų pusryčiams yra kiaušiniai, tačiau siūlo pasižvalgyti po užsienio šalis ir sužinoti, kaip kiaušinius naudoja ir valgo žmonės tolimiausiuose pasaulio kampeliuose. Lietuviai vis dažniau renkasi ekologiškus kiaušinius Pastaruosius keletą metų kiaušiniai išgyvena tikrą renesansą ir šiuo metu tai – vienas populiariausių vėlyvųjų savaitgalio pusryčių pasirinkimų. Prekybos tinklo „Iki“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė sako, kad kiaušinius pirkėjai dažniausiai renkasi ne tik pagal kainą, bet ir pagal auginimo būdą. „Jau kuris laikas fiksuojame augantį pirkėjų sąmoningumą ekologijos, žalos aplinkai ir gyvūnų gerovės klausimais, pavyzdžiui, ant kraiko laikomų vištų kiaušinių pardavimai šiais metais augo net 60 proc.“, – sako B. Čaikauskaitė. Škotiško kiaušinio receptas Gana neįprastą kiaušinio paruošimą pusryčiams renkasi škotai. Šis receptas buvo sukurtas dar XVIII a. viduryje ir iki šiol yra vadinamas tiesiog „škotišku“ kiaušiniu. o prieš tai gautą masę padalinkite į penkias dalis ir iš jos padarykite blyne„Škotiškas kiaušinis – tai mėsos kotletas su virtu kiaušiniu viduje. Šis patiekalas D. Britanijoje yra dažnas ne tik pusryčių, bet ir iškylų gamtoje patiekalas. Škotiškus kiaušinius galima gaminti naudojant vištų kiaušinius, tačiau taip pat jie yra skaniai suvalgomi ir su putpelių kiaušiniais. Nedidelius rutuliukus su gardžiu padažu galite patiekti kaip užkandį prie šventinio pusryčių stalo“, – pasakoja maisto ekspertė A. Rasmussen. Jums reikės: 300 g kiaulienos faršo 300 g vištienos faršo 6 vnt. kiaušinių 120 g manų kruopų džiūvėsėlių prieskonių pagal skonį Gaminimas: Sumaišykite kiaulienos ir vištienos faršą, įmuškite 3 kiaušinius, įmaišykite manų kruopų ir suberkite norimus prieskonius. Viską gerai išmaišykite. Masė neturi lipti prie rankų, tačiau jei viską išmaišius vis dar limpa – Dar įberkite manų kruopų. Aplipinkite juos kiaušiniais, iš visų pusių apvoliokite džiūvėsėliuose ir šiek tiek apkepkite keptuvėje. Dar kartą viską gerai išmaišius, palikite masę stovėti 15–20 minučių ir praėjus šiam laikui, dar kartelį išmaišykite. Dėkite į orkaitę ir kepkite 180 laipsnių temperatūroje apie pusvalandį.
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/maistas/sefo-virtuve/kiausiniai-pusryciams-idejos-is-skirtingu-pasaulio-saliu.d?id=76378815
Ingredientai
- 0.5 arb. š. Druskos
- 0.5 arb. š. Maltų juodųjų pipirų
- 100g Svogūnų
- 15g Sviesto
- 1500g Bulvių
- 1 valg. š. Alyvuogių aliejaus
- 200ml Pieno
- 1 arb. š. Prieskonių mėsai
- 350g Kiaulienos faršo
Bulvių plokštainis (arba liaudiškai kugelis) – tai tradicinis lietuviškas patiekalas, nereikalaujantis didelės patirties gaminant maistą..
Gaminimas
- Bulves nulupame ir sutarkuojame kartu su vienu svogūnu.
- Užkaitiname pieną ir supilame ant tarkuotų bulvių, kad plokštainis būtų minkštesnis. Įpilame šaukštą aliejaus ir išmaišome.
- Į faršą dedame smulkintą svogūną, mėsos prieskonius, druskos ir gerai išminkome.
- Kepimo skardą ištepame sviestu ir supilame pusę turimų tarkuotų bulvių.
- Ant viršaus tolygiai dedame mėsos faršą ir supilame likusias bulves.
- Plokštainį dedame į įkaitintą orkaitę ir kepame nuo 40 minučių iki 1val. 15 minučių (priklausomai nuo plokštainio storio).
- Patiekti galima su įvairiais pagardais: pieno padažu, grietine, kefyru.
VISO: 2627 kcal, 292g angliavandenių, 76g baltymų, 207g riebalų, 252mg cholesterolio.
Источник: https://vsevkulinary.ru/ne-sladkaya/pastushiy-pirog-vkusnoe-blyudo-dlya-vsey-semi/?utm_referrer=https%3A%2F%2Fzen.yandex.com
Простой Кухня: Английская Классическое английское блюдо – пастуший пирог, представляет собой запеканку, состоящую из двух основных частей. Мясная часть — это обжаренный с овощами фарш из говядины, свинины или птицы со специями и ароматными травами. Кроме моркови и лука к фаршу иногда добавляются грибы, тыква или зелёный горошек. Мясная часть укладывается в смазанную форму и покрывается картофельным пюре, в которые добавлены яйца с сыром. Сверху слой посыпается твёрдым сыром и запекается в духовке до золотистой корочки. Блюдо получается очень сытным и подойдёт для подачи на обед или ужин для всей семьи. Пастуший пирог можно приготовить из остатков готового пюре. Специи и травы можно менять по вкусу. Ингредиенты: Фарш из куриного филе – 300 г. Сыр твердый – 90 г. Картошка – 0,4 кг. Яйцо – 1 шт. Морковь – 95 г. Лук – 70 г. Горошек зелёный – 60 г. Кетчуп – 35 мл. Растительное масло – 30 мл. Сухой чеснок – 1 г. Чабер – 1 г. Соль, перец, сливочное масло – по вкусу. Как приготовить: 1. Картофель очистить от кожуры, разрезать на 4 части, выложить в кастрюлю. Отварить до мягкости в подсолённой воде. 2. Лук нарезать небольшими кусочками. 3. Морковь измельчить кубиками. 4. Пассеровать морковь с луком на растительном масле до прозрачности. Добавить фарш. Продолжать жарить ингредиенты, разбивая лопаткой комочки фарша. 5. Всыпать соль, перец, специи. Добавить горошек и кетчуп. Перемешать и готовить начинку ещё 2 минуты под крышкой. 6. Отварной картофель размять, выложить мягкое сливочное масло. Пюре посолить. 7. Всыпать натёртый на мелкой тёрке сыр (половину), ввести яйцо. Перемешать картофельное пюре до однородности. 8. В смазанную маслом керамическую форму уложить мясную основу. Разровнять и примять начинку. 9. Поверх мяса уложить плотным слоем картофельное пюре. 10. Посыпать пюре крупно натёртым сыром. Выпекать в духовке 200 градусов 50 минут. Пастуший пирог подать в форме, в которой он готовился. У пирога румяная сырная корочка и приятный мясной вкус. Картофельное пюре нежно укрывает сочную мясную начинку. Подать пирог можно с вустерским соусом и бокалом белого вина.
Источник: https://vsevkulinary.ru/ne-sladkaya/pastushiy-pirog-vkusnoe-blyudo-dlya-vsey-semi/?utm_referrer=https%3A%2F%2Fzen.yandex.com
